- velė
- 1 velė̃ sf. (4) J, NdŽ; M žr. 1 vėlė:
1. BzBkXXI223, OGLII204 Reiks maldyti šventikus, kad laikytų maldeles už Marelės velẽlę JD1228.
2. Dvasios mirusių o rojun patekusių žmonių buvo vadinamos velėmis A1884,132. Tau vẽlės pripuolė nuo numirusio, kad gelta aptraukė, tapai geltonas kaip morka JI424. Žmogus prie numirėlio nusigąsta, koją įkiša netyčia į duobę – džiūsta, nyksta, nes vẽlės jį pakando J.Jabl. Lemtos vẽlės jau pristos, lemtos vẽlės mums saugos, kad n’ištiktų mums šlektai, kad n’užpultų mums vilkai JD1247. O katros išleidžia į svetimą šalelę, į žmonių marteles, o aš savo dukrelę į aukštą kalnelį, į sierą žemelę, į velių̃ marteles JD1190. Mano velių̃ martelė, mano ledų lytelė, aukšto kalnelio palydėtojėlė, kokiais žiedeliais pražysi, kokiais lapeliais laposi? JD1191.
◊ į velių̃ súolą sė́sti KŽ mirti: Mes dar ir šiądien neretai sakome: „sėsti į velių suolą“ arba palaimingai mirti A1884,132.velių̃ dienà KŽ Vėlinės.velių̃ Velýkos KŽ; M Didysis ketvirtadienis.
Dictionary of the Lithuanian Language.